Biologinė įvairovė prasideda nuo vietinių rūšių: kaip invaziniai augalai keičia mūsų gamtą
- prieš 1 dieną
- 3 min. skaitymo
Ryškiai geltonos rykštenės pakelėse, violetiniai lubinai pievose ar sparčiai augantys medžiai miestų pakraščiuose daugeliui atrodo kaip įprasta Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Tačiau dalis šių augalų nėra vietinės rūšys. Kai kurie jų plinta taip sparčiai, kad ima keisti mūsų pievas, pakrantes ir biologinę įvairovę.
Invaziniai augalai Lietuvoje tampa vis didesniu iššūkiu gamtai. Nors dalis jų iš pradžių buvo sodinami kaip dekoratyviniai ar praktiški augalai, ilgainiui jie išplito už sodų ir parkų ribų bei pradėjo stelbti vietines rūšis.
Kas yra invaziniai augalai?
Invazinėmis rūšimis vadinami nevietiniai augalai, kuriuos į naujas teritorijas atgabena žmogus ir kurie sparčiai plinta, darydami žalą ekosistemoms, biologinei įvairovei ar net ekonomikai. Svarbu suprasti, kad ne visi svetimžemiai augalai yra invaziniai. Dalis jų gamtoje neišplinta, pasilieka soduose ar daržuose ir nesukelia reikšmingų pokyčių nei gamtai, nei žmogui.
Tačiau invaziniai augalai pasižymi viena svarbia savybe – jie labai gerai prisitaiko prie įvairių aplinkos sąlygų. Dėl greito augimo, gausaus sėklų kiekio ar gebėjimo atželti jie dažnai išstumia vietines rūšis iš jų buveinių.
Šiuo metu Lietuvoje invazinių rūšių sąraše yra 18 augalų rūšių. Tarp geriausiai žinomų – gausialapis lubinas, Sosnovskio barštis ir kanadinė rykštenė.
Kaip invaziniai augalai atsirado Lietuvoje?
Daugelis invazinių augalų į Europą ir Lietuvą pateko neatsitiktinai. Žmonės juos atsivežė dėl grožio, greito augimo ar praktinės naudos.
Viena dažniausių introdukcijos priežasčių buvo dekoratyvinė sodininkystė. Kai kurie augalai buvo vertinami dėl ryškių žiedų, neįprastos išvaizdos ar atsparumo aplinkos sąlygoms.
Vienas tokių pavyzdžių – kanadinė rykštenė (lot. Solidago canadensis). Šis augalas kilęs iš Šiaurės Amerikos ir Europoje ilgą laiką buvo sodinamas kaip dekoratyvinis augalas. Tačiau ilgainiui jis išplito gamtoje ir tapo viena labiausiai paplitusių invazinių rūšių Vidurio ir Rytų Europoje.
Kanadinė rykštenė sudaro tankius sąžalynus, kurie užgožia vietinius augalus. Vietinėms rūšims tampa sunkiau konkuruoti dėl šviesos, vandens ir maistinių medžiagų, todėl mažėja biologinė įvairovė, nyksta natūralios pievos.
Kitas pavyzdys – uosialapis klevas (lot. Acer negundo). Šis medis buvo sodinamas miestuose dėl greito augimo ir atsparumo taršai. Tačiau šiandien jo plitimas kelia grėsmę vietinėms rūšims, ypač upių pakrantėse, kur jis keičia natūralių buveinių struktūrą.
Praktiniais tikslais įvežtas ir vienas pavojingiausių invazinių augalų Lietuvoje – Sosnovskio barštis ( lot. Heracleum sosnowskyi). Dvidešimto amžiaus viduryje jis buvo pradėtas auginti kaip pašarinis augalas gyvuliams. Vis dėlto greitai paaiškėjo, kad augalas sparčiai plinta ir yra sunkiai kontroliuojamas. Be to, jo sultyse esančios medžiagos gali sukelti stiprius odos nudegimus. Gyvuliams šis augalas taip pat nėra vertingas – nukenčia karvių pieno kokybė ir atsiranda virškinimo problemos.
Kaip invaziniai augalai veikia biologinę įvairovę?
Invaziniai augalai keičia ne tik kraštovaizdį. Jie daro poveikį visai ekosistemai. Kai invazinės rūšys išstumia vietinius augalus, keičiasi ir visa aplink juos gyvenanti gyvybė – vabzdžiai, paukščiai, smulkūs gyvūnai. Dalis vabzdžių yra prisitaikę maitintis ar gyventi tik prie tam tikrų vietinių augalų rūšių, todėl nykstant vietiniams augalams nyksta ir su jais susijusios rūšys.
Vis dažniau žmonės pastebi, kad aplink mažėja vabzdžių, drugelių ar kitų smulkių gyvūnų. Tai lemia ne viena priežastis, tačiau biologinės įvairovės nykimas ir buveinių pokyčiai yra viena svarbiausių.
Invaziniai augalai taip pat gali keisti dirvožemio savybes, mikroorganizmų bendrijas ir natūralius ekosistemų procesus. Dėl to ilgainiui silpnėja ekosistemų stabilumas.
Klimato kaita sudaro palankesnes sąlygas invazinėms rūšims
Klimato kaita taip pat prisideda prie invazinių augalų plitimo. Švelnesnės žiemos leidžia kai kurioms rūšims išgyventi regionuose, kur anksčiau jos negalėdavo augti. Ilgesnis šiltasis laikotarpis leidžia augalams greičiau augti ir subrandinti daugiau sėklų.
Ekstremalūs reiškiniai – sausros, liūtys ar audros – silpnina vietines rūšis ir sudaro palankesnes sąlygas invaziniams augalams įsitvirtinti.
Kodėl invazinius augalus sunku sustabdyti?
Viena didžiausių problemų – invazinius augalus visiškai išnaikinti dažnai tampa nebeįmanoma. Dažniausiai tenka siekti kontroliuoti jų plitimą.
Invaziniai augalai pasižymi greitu augimu ir gebėjimu atželti net po pjovimo ar šienavimo. Dėl to mechaninės priemonės, tokios kaip rovimas ar pjovimas, dažnai turi būti kartojamos kelis kartus per sezoną. Kai kuriais atvejais naudojamos ir cheminės priemonės, tačiau jos gali paveikti ne tik invazines, bet ir vietines augalų rūšis bei turėti poveikį dirvožemiui ar vandens kokybei.
Mokslininkai taip pat ieško biologinės kontrolės sprendimų – pasitelkiami vabzdžiai, grybai ar mikroorganizmai, galintys silpninti invazinius augalus. Vis dėlto tokie metodai reikalauja itin atsargaus vertinimo, kad nebūtų sukelta naujų problemų ekosistemoms.
Ką galime padaryti kiekvienas?
Kova su invazinėmis rūšimis priklauso ne tik nuo specialistų ar institucijų. Didelę reikšmę turi ir kasdieniai žmonių sprendimai.
Vienas svarbiausių žingsnių – atsakingai rinktis augalus savo soduose ir aplinkoje. Prieš sodinant neįprastą augalą verta pasidomėti, ar jis nėra invazinis ir kokį poveikį gali turėti vietinei gamtai. Taip pat labai svarbu susilaikyti ir iš užsienio kelionių nesivežti jokių sėklų, ūglių, atžalų ar kitokių augalų dalių.
Pastebėjus invazinių augalų plitimą svarbu apie tai pranešti atsakingoms institucijoms ar pažymėti invazinių rūšių informacinėje sistemoje SRIS. Šie duomenys padeda atsakingoms institucijoms stebėti situaciją bei imtis kontrolės priemonių.
Biologinės įvairovės išsaugojimas prasideda nuo vietinių rūšių pažinimo ir mūsų kasdienių pasirinkimų. Nors vieno žmogaus veiksmai gali atrodyti nedideli, bendros visuomenės pastangos gali turėti reikšmingą poveikį saugant ekosistemas ir mažinant invazinių rūšių plitimą.