Vizitas į Estijos miškapieves: kaip atkuriamos rūšimis turtingiausios buveinės
- Lietuvos gamtos fondas
- 09-05
- 2 min. skaitymo
Rugpjūčio 26–27 d. projekto LIFE Osmo Baltic komanda lankėsi Estijoje, Saremos ir mažytėje Abrukos salose. Čia atkuriamos Europinės svarbos buveinės – miškapievės, kurias išsaugoti itin svarbu biologinei įvairovei.
Kas yra miškapievės?
Lietuvoje ir Estijoje miškapievės atrodo kiek skirtingai. Estijoje tai pievos, kuriose auga pavieniai lapuočiai medžiai (ąžuolai, uosiai, beržai), pavieniai lazdynai. Tarp jų esančiose atvirose, saulės šildomose pievelėse klesti didelė augalų įvairovė.
Istoriškai miškapievės buvo naudojamos įvairiai – jose ganėsi gyvuliai, buvo šienaujama, laikomos bitės, renkamos uogos, riešutai ir medžių šakos. Būtent toks įvairiapusis naudojimas sukūrė sąlygas neįtikėtinai biologinei įvairovei. Borealiniame regione ši buveinė yra pati turtingiausia: viename kvadratiniame metre čia gali būti aptinkamos net 76 induočių augalų rūšys!
WoodMeadowLIFE projektas
Estijoje miškapievių atkūrimu bei išsaugojimu rūpinasi WoodMeadowLIFE projektas („Miškapievių atkūrimas ir ilgalaikės subalansuotos jų priežiūros skatinimas Estijoje ir Latvijoje“). Jo tikslas – atkurti nykstančias miškapieves ir užtikrinti jų priežiūrą ateityje.
Dauguma projekto teritorijų išsidėsčiusios Vakarų Estijoje, taip pat Saremoje ir Abrukoje. Beveik visa vos 8,8 km² dydžio Abrukos sala yra buveinių apsaugai svarbi teritorija, įtraukta į Natura 2000 teritorijų tinklą. Šioje saloje ypač gausu miškapievių, kurias anksčiau salos gyventojai naudodavo savo galvijams aprūpinti pašaru. Buveinių atkūrimą ir palaikomąjį šienavimą ypač komplikuoja Abrukos saloje daug kur dirvos paviršiuje stūksantys akmenys. Saremo saloje netoli Kuresarės miesto aplankėme estų pamėgtą pažintinį taką, esantį Loode tammik vietovėje. Čia projektas prieš kelis metus atkūrė miškapieves po ąžuolais. Lazdynai prie medžių kamieno palikti tikslingai, kad šienaujant stambiagabarite technika nebūtų kliudomi kamienai. Jelle Maurice Devalez iš Tartu universiteto papasakojo, kaip stebima projekto veiklų įtaka vabzdžiams apdulkintojams, o pakeliui į vieną iš teritorijų užsukome į Orissaare miestelį ir aplankėme žymųjį futbolo stadioną. Jis išskirtinis tuo, kad pačiame jo viduryje auga didelis ir puikus ąžuolas! Ir vietiniams futbolo aistruoliams tai visai netrukdo – išties unikalus žmogaus ir gamtos sugyvenimo pavyzdys!
Kaip atkuriamos miškapievės?
Vizito metu turėjome galimybę pamatyti skirtingus miškapievių atkūrimo etapus – nuo kelis dešimtmečius nenaudotų ir gamtines savybes praradusių teritorijų iki buveinių, kurios jau stabilizuojasi po atkūrimo darbų.
Nustojus ganyti ar šienauti miškapievėse, jos užželia jaunu mišku ir krūmynais. Atkūrimas prasideda krūmų ir smulkių medžių pašalinimu. Vėliau eliminuojami ir jauni, mažesnės gamtinės vertės medžiai, suformuojama pavieniais brandesniais medžiais apaugusi teritorija. Iškart po atkūrimo teritorija atrodo lyg „išmalta“ tačiau tai tik pirmasis atkūrimo etapas. Nukirsta mediena išvežama, o dalyje plotų įsėjamos vietinės pievų rūšys, kad žolinė danga greičiau atsikurtų. Jei šalia yra natūralių pievų, atsikūrimas paliekamas gamtai.
Antraisiais metais dažnai gausiai atželia medžiai ir krūmai, todėl itin svarbu vykdyti palaikomąjį šienavimą bent 2–3 metus. Trečiais–ketvirtais metais buveinė pradeda stabilizuotis: atsikuria pievoms būdinga augalija, gausėja apdulkintojų ir kitų rūšių, priklausančių šiai ekosistemai. Kad miškapievės išliktų būtina tęsti priežiūrą – šienauti arba derinti šienavimą su ganymu.
